Briuselyje teismas leido uždraustą remigracijos akciją, o „Save Europe Act“ iniciatyvos gali neregistruoti ES Komisija
Ikselio meras uždraudė „Save Europe Act“ remigracijos akciją Briuselyje, tačiau Belgijos Valstybės Taryba draudimą sustabdė likus valandoms iki pradžios; tuo pat metu Europos Komisija įspėjo galinti pačios iniciatyvos neregistruoti.
2026 m. liepos 15 d. Briuselyje, Liuksemburgo aikštėje prie Europos Parlamento, įvyko migracijos politikai skirta akcija, kurią vietos valdžia buvo uždraudusi. Renginį organizavo paneuropinės iniciatyvos „Save Europe Act“ kūrėjai, o leidimą jį surengti likus kelioms valandoms iki pradžios suteikė aukščiausiasis Belgijos administracinis teismas, sustabdęs komunos mero draudimą. Ta pati iniciatyva tuo metu sulaukė ir Europos Komisijos įspėjimo: institucija nurodė galinti atsisakyti ją oficialiai registruoti.
Šis įvykis Lietuvos skaitytojui svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji parodo, kur eina ES pagrindinių teisių ir migracijos politikos riba. Antra, tai pavyzdys, kaip administracinis teismas gali sustabdyti savivaldybės sprendimą dėl susirinkimų laisvės.
Kas yra „Save Europe Act“
„Save Europe Act“ prisistato kaip pirmoji „patriotinė“ Europos piliečių iniciatyva (EPI). Ją 2026 m. gegužės 31 d. paskelbė nyderlandų aktyvistė Eva Vlaardingerbroek ir austrų identitaristas Martinas Sellneris, o tarp bendrainiciatorių nurodomi Götzas Kubitschekas ir belgas Antoine’as Dresse’as. Registruoti iniciatyvą Europos Komisijos oficialiai paprašyta birželio 8 d.
Iniciatyvos svetainėje išdėstyti penki reikalavimai. Pagrindinis – moratoriumas, tai yra laikinas draudimas naujiems „ne Vakarų“ arba „ne Europos“ migracijos kanalams. Kiti reikalavimai apima ES migracijos ir prieglobsčio sistemos pertvarką sustiprinant išorės sienų apsaugą, neteisėtai šalyje esančių asmenų, atmestų prieglobsčio prašytojų ir nusikaltusių asmenų sistemingą grąžinimą, socialinių išmokų kaip migracijos „traukos“ veiksnių ribojimą ir bendrą, savanorišką bei skatinamąją ES „remigracijos“ sistemą.
„Remigracija“ yra pačios kampanijos vartojamas terminas, kuriuo įvardijamas ne europiečių kilmės gyventojų išvykimas arba grąžinimas iš Europos. ES institucijos jį vertina kaip diskriminacinį. Belgijos žiniasklaida renginį apibūdino kaip kraštutinės dešinės akciją, o jos šūkius apie „remigraciją“ ir „didįjį pakeitimą“ siejo su sąmokslo „didžiojo pakeitimo“ teorija.
Iniciatyvos svetainėje skelbiama, kad surinkta apie 501 tūkst. iš siekiamo 1 mln. parašų. Tai kol kas – kampanijos savo svetainėje surinkti pažadai, o ne oficialūs EPI pritarimo pareiškimai: oficialus parašų rinkimas prasideda tik Europos Komisijai užregistravus iniciatyvą.
Europos Komisijos prieštaravimas
Žiniasklaidos pranešimais, Europos Komisija rašte organizatoriams įspėjo, kad iniciatyvos nuostatos „akivaizdžiai prieštarauja“ ES teisei ir „reikštų diskriminaciją dėl rasės ir etninės kilmės“. Rašte taip pat nurodyta, kad siūlomas moratoriumas „ne Vakarų“ migracijai skirstytų žmones pagal „etninę, kultūrinę ar civilizacinę kilmę“ ir kirstųsi su ES pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniu, draudžiančiu tokią diskriminaciją, bei Europos Sąjungos sutarties 2 straipsniu, tarp Sąjungos vertybių įvardijančiu lygybę, žmogaus ir mažumų teises. Tai kol kas įspėjimas, o ne galutinis atsisakymas registruoti.
Europos piliečių iniciatyva yra oficiali ES priemonė, leidžianti piliečiams siūlyti teisės aktus. Kaip aiškina „Euronews“, kad Komisija būtų įpareigota pasiūlymą oficialiai svarstyti, reikia surinkti 1 mln. patvirtintų parašų ne mažiau kaip iš septynių valstybių narių. Praktikoje šis kelias sunkus: iš daugiau nei 140 pradėtų iniciatyvų oficialaus Komisijos atsakymo sulaukė vos apie dešimt.
Draudimas ir teismo sprendimas
Liepos 15 d. planuotą akciją Liuksemburgo aikštėje Ikselio (Elsenės) komunos meras Romainas De Reusme’as uždraudė likus dienai iki jos. Organizatoriai kreipėsi į teismą, ir Belgijos Valstybės Taryba, aukščiausiasis administracinis šalies teismas, draudimą sustabdė likus vos kelioms valandoms iki suplanuotos pradžios. Taip akcija įvyko numatytu laiku ir vietoje.
Po teismo sprendimo meras pareiškė esąs „be galo įtūžęs“ ir gynė savo sprendimą uždrausti renginį. Toks nesutarimas atspindi platesnę įtampą tarp vietos valdžios, kuri siekė riboti akciją, ir teismo, kuris pirmenybę suteikė susirinkimų laisvei.
Lietuvos kontekstas
Lietuva, kaip ES narė, taip pat patenka į šio mechanizmo taikymo sritį. Europos piliečių iniciatyvai reikia parašų bent iš septynių valstybių narių, tad viena jų teoriškai gali būti ir Lietuva. Chartijos garantijos ir apribojimai galioja visoje Sąjungoje vienodai.
Panašus ir teisinis šios akcijos aspektas. Lietuvos teisinėje sistemoje savivaldybių sprendimus, tarp jų ir dėl viešų susirinkimų, galima skųsti administraciniams teismams. Belgijos atvejis rodo, kaip toks skundas gali greitai sustabdyti vietos valdžios draudimą.
Svarbu atskirti du dalykus. „Save Europe Act“ yra piliečių lygmens kampanija, o ne priimtas teisės aktas, ir ji nekeičia ES migracijos politikos. Bendrą Sąjungos kryptį toliau nustato migracijos ir prieglobsčio paktas. Kas bus toliau, priklausys nuo Europos Komisijos sprendimo, ar iniciatyvą registruoti, ir nuo to, ar kampanijai pavyks surinkti reikiamą parašų skaičių.
